Į šaltą, sūrią ašarą Pavirtę klaidos Nubyra skruostais, O šviesa vėl kviečia eiti Ir tiktai pats gali išmokt Kliūtis apeiti, Ir tiktai pats gali surast Tiesiausią kelią, O mums belieka palinkėt Sėkmės ir valios…
Ėjo kartą asilas dykuma. Išsekęs, ištroškęs, jau kelinta diena a nei valgęs, a nei gėręs. Staiga prieš savo akis jis išvydo upelį, o šalia jo – šieno kupetą. „Ką daryti – ar pirmiau pavalgyti, ar išgerti”, – vis galvojo asilas. Galvojo galvojo, kol visai išseko ir numirė. Todėl nebūkim asilais ir pirmiausia išgerkim.