Laimė – tai kada randi džiaugsmo šaltinį, kai randi motyvaciją judėti pirmyn, kai supra mylimi ir artimi žmonės, kai pajunti, kad esi saugomas, globojamas ir reikalingas.
Tik yra viena išlyga – nereikia nuvertinti laimės trupinėlių. Ir dovanoti gėrį mylimiems ir nepažystamiems.
Noriu ir nenoriu. Myliu ir nemyliu. Ieškau ir randu. Suradusi – nusiviliu. Ko ryte keliuosi ir puošiuosi ? Kodėl turėčiau plauti galvą – rytoj vėl teks tai daryti ? Rutina. AAAAAaaaaaaaaaaaaaaaaaa. Kaip išmokti džiaugtis kvapnia duonos kriaukšle, nesvajojant apie šviežutėlaitę bandelę su puria varške ? Ar būtina žvalgytis ir ieškoti pavargėlių tam, kad palyginti jų gyvenimą su manuoju ?
Žinau. Nebūtina. Žinau – gyvenam tam, kad paliktumėm įspaudą, pėdsaką, užaugintumėm vaiką, pasodintumėm medį. Visa tai – žodis REIKIA. Kodėl reikia išmokti džiaugtis ? Ogi tam, kad visi rutinos darbai teiktų džiaugsmą. Tam, kad džiaugsmas gryžtų atgal. Tam, kad užsidarius į tamsų ir šaltą, su pesimistiniais priekaištais sau kampą – niekas neateis ir neištrauks iš jo. Reikia pačiam sau spirti šiknon. Nes ne visus tokius spyrius teisingai suprantame iš artimiausio žmogaus.
Gaila, kad niekas to nemokė. Išmokykite mane laimės !
Laimė, kaip ir menas, turi milijonus pavidalų. Mes siekiame didingų ir įsimintinų dalykų -neblėstančios meilės, draugystės, laimėjimų, muzikos ir atradimų. Bet juk taip dažnai mums trūksta ir ne tokių reikšmingų, netgi visiškai kvailų mažmožių. Lietaus lašų danguje, kačių lovoje, grybų žolėje, vaivorykštės, naminės duonos. Ir mėnesienos užlietų pievų, ilgai ieškotos knygos, žvaigždžių, dantisto žodžių „viskas tvarkoj”.Viso to, kas pakelia nuotaiką ir suteikia prasmę nykiausiai dienai.
(Anonimas)
***