Liūdesio eilės

Ko gi liūdesys ateina, – nekviestas ir nelauktas ?

Kodėl man lietus, kai visiems pavasaris ?

Kodėl verkiu, kai juokias mažas vaikas

Ir kai senukai vaikšto, susikibę rankomis ?

Ilgiuosi, laukiu ir dejuoju prisiminusi jaunas svaigias svajas, –

Kodėl joms su realybe nepakeliui ?

Kodėl tie klausimai nenuoramos neduoda man ramybės, –

Atsakymus, tikiu, tik laikas sudiktuos.

 

Skaityti toliau

Per vėlu

Jau per vėlu skaičiuoti – kas daugiau suklydo kartų

Jau nebereikia atsiprašymo veiksmų, –

pats laikas versti naują lapą

Ir eiti savo gyvenimo taku.

Skaityti toliau

Kai ilgesys aplanko

Kai ilgesys aplanko baltas, –

Velkuosi aš žieminį paltą,

Einu keliu vilties ieškodama

Ir tyliai, gailiai ašarodama.

Žinokit, žmonės – padeda !

Praeina ir nepagada, –

Išspirkit lauk ir Jūs nenuoramą,

Kurs Jūsų širdį drasko …

 

Skaityti toliau

***

Pavargau.  Jau svyra rankos. Ašaros draugauja su rudens lietum.

Kuo tampu aš ? Kur einu ? Kuo pasitikėt galiu?

Ką svajoji – tas esi. Svajos mano – tik ramybės noras.

Dūla mintys, dūžta viltys, žvilgsnis stingsta.

Spurda iščiose gyvybė. Tai vienintelė mano stiprybė.

Skaityti toliau