Turbūt neįmanoma žodžiais apsakyt to, ką jauti paskutinę akimirką liesdamas mylimo žmogaus rankas… Kaip grauži save mintimis apie laiką praleista kartu, apie žodžius, kuriuos kažkada nepagalvojus pasakiau, apie nutylėtus „myliu!”, apie gražiąsias akimirkas… Imi savęs nekęsti, nes supranti, jog per daug nutylėta. Ir ko gi labiausiai imi trokšti tą akimirką?! Išeik greičiau, man taip bus lengviau… Išeik, nebegaliu žiūrėti, kaip tu kankiniesi. Kodėl tu išeini, kodėl paskutinėm akimirkom aš myliu Tave labiau, nei bet kada?!..
Egoistė? Žinau. Norėčiau tokia nebūti, tiesiog žinau, kad Tavęs man trūks labiau nei kam kitam. Tu žiūri į mane, tirpsti mano akyse, Tavo rankos ledinės, akys pilnos vilties.