Jau per vėlu skaičiuoti – kas daugiau suklydo kartų
Jau nebereikia atsiprašymo veiksmų, –
pats laikas versti naują lapą
Ir eiti savo gyvenimo taku.
liūdnos eilės
***
Pavargau. Jau svyra rankos. Ašaros draugauja su rudens lietum.
Kuo tampu aš ? Kur einu ? Kuo pasitikėt galiu?
Ką svajoji – tas esi. Svajos mano – tik ramybės noras.
Dūla mintys, dūžta viltys, žvilgsnis stingsta.
Spurda iščiose gyvybė. Tai vienintelė mano stiprybė.
***
Gal mano meilė tau neaiški
Gal mano žodžiai be prasmės
Sudegink mano pirmą laišką
Tavo širdis mane pamiršt galės.
***
Tegul
Tegul pamišus aš pati žinau,
Kad man netinka būt laimingai.
Kai pasibaigs lietus, liks liūdesys,
Ir tuštuma
Ir dar kažkas daugiau
Kažkas labai prasminga.
Tai bus mirtis
Tokia pati kaip ir visos kitos
Mirs veidrodis
Ir liks
Tik tavo atspindys
Kuris bandys išsaugot mano aštrias šukes,
Bet Tu gyvensi
Tu stiprus
Gal būt todėl
Tave taip myliu…
Sudiev…
Aš dūžtu į stiklus…
Aš veidrodis
O Tu – žmogus…
Bet aš nenoriu mirt taip tyliai …