Ryto laukimas. Marius Budraitis

Gal einam mano broli kalėdoti

siaurais žvaigždių paženklintais keliais

kur papartynai eglių suvedžioti

mįslingai šaiposi po vasaros langais.

 

Aš gersiu bruknių vyną, kol ant lūpų

nukris lašelis mėlyno dangaus

ir į rasotą žolę meiliai įsisukus

naktis nežinomom kryptim išplauks.

 

Iš tūkstantojo vėjinio malūno

iškris kvietinių miltų debesis,

kaip mitologinis tautosakos siaubūnas

pačiups nendrinį stogą ir nuskris.

 

Galėsim melstis kaip stačiatikiai vienuoliai

ir gersim vandenį šulinimis

ar mes jau gimstame, ar tampam pavyduoliais

ir pjudome praeivį šunimis.

 

Gal einam namo, broli, kalėdoti

kol tebemiega kluonuose gaidžiai,

o gal prigulkime, ar šiaip sau pasvajokim

ir pasitikim rytą išdidžiai.

***

Techniškai patobulinti langai

Skaityti toliau

Kalėdinis laukimas. Marius Budraitis

Aš paklydusio žvakė kreiva
mėnesienos gelsvoj plokštumoj,
kalno prieglaudoj žemės spalva
atsispindi šešėlio kaktoj.

Iš romantiškų rogių naktis
Šieno glėbį ant sniego peties,
gal už posūkio blaškos lemtis
pasiruošusi stvert už peties.

Ar stebuklų miražais tiki,
povestuvinėm vėjo kelionėm,
toj sušalusioj gruodžio pily
pasislėpusios eglės ieškojom.

Ir tikėjom kaip tiki vaikai.
“Taip gražiai elegantiškai sninga.”
Jeigu lauki, galbūt, ir ateis,
nors ta laimė dažnai apgaulinga.

Skaityti toliau