Prisipažystu – nemoku mylėti. Nesugebu užjausti, priglusti visu kūnu, pasiilgti, šokti lietuje ir braidyti po balas basa. Nebemoku būti be rūpesčio raukšlelės, be pykčio gaidelės balse.
Bet dabar pagalvok, kodėl. Ir ar buvau tokia, kai susitikom … ?
meilės miniatiūra
Meilės miniatiūra
Ji mylėjo sniegą. Jis jo nekentė. Ji vis dar tikėjo pasakomis. Jis buvo pesimistas. Ji dievino dangų.
Jis sakė, jog tai banalu. Ji nuolat šypsojosi. Jis tai laikė navumu. Jai patikdavo sedėti naktį ant stogo ir žvelgti į žvaigždes. Jis mieliau žiūrėjo į tele ekraną. Jis jai buvo viskas. Ji jam paprasta lėlė. Ji manė, jog jis yra tas kurio jai reikia. Jis laikė ją maža mergaite. Ji liūdėjo. Jis ironiškai šypsojos.
Ji verkė. Jis tylėjo. Ji pavargo, panoro pasikeisti. Jis manė, kad ji tam per silpna. Ji kentėjo. Jis į tai nekreipė dėmesio. Ji vis tolo nuo jo. Jis to nematė. Ji beveik užmiršo jo vardą. Jis vis dažniau ir dažniau galvodavo apie ją. Ji pasikeitė. Ji pamiršo šaltą baltą sniegą. Ji nebesėdi naktim ant stogo ir nesvajoja, nes jis sakydavo, jog tai vaikiška. Ji nebežiūri į tą nuostabų žydrą dangų, nes jis dabar bespalvis. Ji nustojo juoktis. Ji tapo tokia, kokios norėjo jis. Bet jis pasigedo tos mažos mergaitės su spindinčia šypsena ir žydinčiomis akimis. Ji žiūrėjo į jį bejausmiu žvilgsniu. Jis suprato, kad ji jam pati ir vienintelė svarbiausia. Jis norėtų ją susigrąžinti. Bet ji nebetiki meile!…