Meilė – tai rožė, kuri turi skaudžiai duriančius spyglius ir nuostabiai gražų žiedą. Verta ir įsidurti, ir išvarvinti daug kraujo tam, kad įsitikintum, pajaustum, įkvėptum to nuostabaus žiedo kvapo ir gyventum su juo…
Pakelkime taures už tai, kad tas žiedas niekada nenuvystų
Eina Raudonkepuraitė su vaikinu per mišką pas močiutę. Staiga pastoja kelią vilkas ir sako : „Raudonkepuraite, aš tave suėsiu”.Atsiklaupė ant kelių Raudonkepuraitė ir maldauja :” Vilkeli, neėsk, maldauju…” Vilkas pagalvojo ir tarė :” Tegul tavo vaikinus išpildo tavo 3 norus ir aš jūsų neėsiu.” Paraudo Raudonkepuraitė ir sako : ” Geidžiu tavęs kaip vyro”. Šoko vaikinas myluoti Raudonkepuraitę, jai labai patiko, ir ji vėl sako : ” Geidžiu tavęs kaip vyro”. Vaikinas vėl pamylėjo savo draugę Raudonkepuraitę. Raudonkepuraitė įsismarkavo, ji trečią kartą prašo to paties, o vaikinas jai atsako : „Nebegaliu…”
Pakelkime taures už vyrą, kuris visą gyvenimą galėtų, nes „vilkai” taip pat nesnaudžia …
Dar stipriau, nei iškilminga priesaika,
Tegul sujungia Jus ištikimybė.
Tegul meilė neiškeičiama išlieka
Ne metus, o svaigią amžinybę.
Kartą susiginčijo Meilė ir Ištikimybė, kuri iš jų žmonėms reikalingesnė.
– Aišku, aš esu reikalingesnė – sako Meilė. – Ko vertas būtų gyvenimas be manęs?
– O ko verta Meilė be ištikimybės? – prieštaravo šioji.
– Vaikeliai, – įsikišo Fantazija. – Jeigu manęs nebūtų ir judviejų nebūtų.
Tad pakelkime taures už Fantaziją.
Sudužusios šukės paviršiun išplaukia,
Sudužusi meilė nugrimzta dugnan.
Pakelkime tostą už meilę be šukių,
Už tai, kad išplauktų svajonių žiedai.