Kai kalbi tu – man cukraus nebereikia,
Kai lieti tu – aš rausdama lieknėju,
Kai žiūri į mane – aš sirpstu kaip braškė,
O kai pabučiuoji – lyg žvakė degu…
Kai kalbi tu – man cukraus nebereikia,
Kai lieti tu – aš rausdama lieknėju,
Kai žiūri į mane – aš sirpstu kaip braškė,
O kai pabučiuoji – lyg žvakė degu…
Aš prisimenu tą naktį, kai mėnuo merkė mums akį. Kai prispaudę krūtinėmis svajojome apie laimę. Mano akys šaukė „Myliu Tave”,o tavo akys man šypsojosi ir sakė „Aš su Tavim”.
Gali būti, aš čia tik dar vieną tirpstančią akimirką. Dovanoju ją Tau.
Ji turi rankas – jos glosto
Ji turi kojas – jomis pas mane atbėga
Ji turi akis – jos mato manyje gėrį
Ji turi širdį – ji mane myli.
Mano saldžiausioji gėlele, svajonių fėja, paglostyk mano pavargusias mintis, nuramink mano sielą…
Per pievas, kvepiančias medum,
Nešu tau savo meilės puokštę
Priimk ją, saugok ir brangink,
Ir savo puokštę man priskink…