… už bemieges nakteles, kai supo ne lopšelis, ne mėnulio
laivelis, o Tavo šiltas glėbys, — prašau Tau dangiškos
palaimos ir ramybės suteikiančios laimę…
… už rūpestėlių naštą prie sergančių lovelės, kai gydė
ne vaistai, o Tavo geras žodis, — prašau Tau dangiškos
sveikatos ir tvirtumo ilgaamžiškumo kelyje…
… už atsidavimo kibirkštį, kuri buvo kaitresnė už didžiausią
laužą, — prašau Tau artimųjų meilės ir globos,
kuri lietųsi tarsi dangiški lietūs…
Apkabinu ir džiaugiuosi, kad Tave turiu, Močiute.
meniškai
***
Švelnumas delno, likusio ant mano skruosto…
Sūrumas ašaros akių giliajam žydrume…
Tu ateini iš ilgesio platybių krašto,
apkloji liūdintį sušildančia skraiste;
Ir norisi, kad jie – nebylūs žodžiai,
tūnoję mano viduje, pasiekt pasaulyje
jautriausią širdį; Ir, kad išgirstum –
Aš myliu Tave.
***
Mamyte, mama, mama
Šaukiu tave vardu,
Tu nuostabioji mama
Geriausia iš visų.
Tu plaukus man šukuoji,
Rengi mane gražiai.
Aš myliu tave tokią,
Kokia visad buvai.
Bet aš gi jau užaugau
Iš tų mažų dienų,
Nereikia manęs rengti,
Nereik šukuot plaukų.
Vistiek aš tave myliu,
Mylesiu amžinai.
Juk tu mamyte mano,
O mes tavo vaikai.
***
Mamyte, tu išmokei mus žengti pirmąjį žingsnį rūpestingai globodama mūsų trapiuosius sparnus. Tu pirma mums parodei saulės spindulį, šiltą šypseną užkerėjai veidus mūsų. Tu išmokei mus dirbt ir mylėti skausmą ir vargą dalintis per pus. Tu pirmoji nušluostei mums ašarą, kai suklupom nužengę toli ir parodei tiesiausią gyvenimo kelią, kuriuo einam dabar mes visi.
***
Mama, mano mama, aš tave myliu,
Tau vėjelis šlama, tarp margų gėlių,
Tu šviesi kaip saulė, kaip rytų aušra,
už Tave pasauly geresnės nėra!!