Kūčių stalas…šienas…paplotėliai… viskas – lyg vaikystė gimtų antrąkart. Tik dabar prie šito stalo tenka jau lemtingą žodį man ištart. Nebėra gyvųjų tarpe tėvo, kurs, sulaužęs paplotėlį, tardavo: -vaikai, paplotėlis šitas – Kristaus ženklas – lai išlieka jums širdy ilgai. Ir dabar, po šitiek metų, tuos žodžius nešioju aš širdy, ir, atrodo, kad tėvelio žodžiai buvo gal tik vakar ištarti.
Uždekime žvakes ir tyliai prisilieskim
Prie Švento Kūčių stalo vakare.
Be pykčio, be skriaudos
Su tyluma susėskim
Ir taip kaskart, kasdien ir visados.
Tesklinda šiluma
Ir į kasdienę būtį
Ateidami visi – savi ir svetimi,
Uždekime širdy po šventinę žvakutę,
Pasidalindami šviesa ir ugnimi.