Laimė – tai kada randi džiaugsmo šaltinį, kai randi motyvaciją judėti pirmyn, kai supra mylimi ir artimi žmonės, kai pajunti, kad esi saugomas, globojamas ir reikalingas.
Tik yra viena išlyga – nereikia nuvertinti laimės trupinėlių. Ir dovanoti gėrį mylimiems ir nepažystamiems.
Vienatvė…Nerimas…Liūdesys… Kai jie ateina pas mane, aš užsidarau savyje, pradedu slėptis mažame, bet kietame kiaute, pradedu slėpti savo jausmus, nuotaiką,veidą, akis ir pagaliau visą save.Bijau, kad kas nors nepamatytų mano jausmų,neįžeistų, nes tada jaučiuosi tokia silpna, tarsi mažas kūdikis, negebantis savęs apginti, kažko trokštantis ir nukreipiantis akis į šviesą kur, jo manymu, yra laimė.
Aš laiminga, bet tiktai tada, kai nejaučiu vienatvės, nerimo, nei liūdesio.
Laimė, kaip ir menas, turi milijonus pavidalų. Mes siekiame didingų ir įsimintinų dalykų -neblėstančios meilės, draugystės, laimėjimų, muzikos ir atradimų. Bet juk taip dažnai mums trūksta ir ne tokių reikšmingų, netgi visiškai kvailų mažmožių. Lietaus lašų danguje, kačių lovoje, grybų žolėje, vaivorykštės, naminės duonos. Ir mėnesienos užlietų pievų, ilgai ieškotos knygos, žvaigždžių, dantisto žodžių „viskas tvarkoj”.Viso to, kas pakelia nuotaiką ir suteikia prasmę nykiausiai dienai.
(Anonimas)
***