Kažkur tarp žemės ir dangaus. Kažkur tarp saulės ir tamsaus mėnulio. Kažkur tarp paprasto žmogaus. Yra tas didis žodis meilė. Ir kiek tas žodis mums brangus? Ką reiškia pasakyti „Myliu”? Gal tai tik išmislas klaikus? O gal jinai atstoja viską? Kodėl jei myli, tai kenti? Iš kur tiek klausimų tam žmogui kyla? Iš kur ta širdgėla baisi? Ji gali pražudyti sielą. Bet vistik Meilė – ji yra!!! Tas paprastas,kartu ir didis žodis! Bet… kas nemyli,viso to suprast negali!
mintys apie meilę
***
Visi mes – angelai, bet tiktai su vienu sparnu. Norėdami pakilti, turime apsikabinti. Trūksta tiek nedaug – tik žinoti – ką nori apkabinti…
***
Vyriškoj tavo širdy leiski sušilti man-
Žemėje gimusiai ilgesio dainai tyliai.
Nieko netrokštu daugiau- tu mano saulė,
Virpanti siela tavo šviesos pilna.
Koks mano vardas? Pačiu gražiausiu vardu
Šauki ilgai- svajonę mergaitiškai svaigią.
Esu beginklė. Pavasario pievoj žiedai
tokie beginkliai prieš mėlyną tyrą dangų.
Bet mano silpnumas- ar ne dangaus dovana?
Aš jau išmokau tavo mintis skaityti.
Stiprios ir švelnios rankos supa mane,
Aušra pavertusios rudenio gūdžią naktį.
Aš nekalta, kad žibuoklė trapi esu
Žemėje gimusi- tau panaši i mitą.
Tavęs vienintelio ieškau, žmogau, visur-
Vyriškoj tavo širdy kad galėčiau sušilti.