Kur tu, brangus vaikystės mano slenkstis,
Medinis suolas, paprastas, grubus –
O leisk tau, Mokytojau, nusilenkti
Už tai, kad šiandien aš esu žmogus.
mokytojams
***
Mokytoja, aš ir vėl ateisiu
Visus žiedus iš sodo suskynus…
Kaip ateina diena iš padangių surinkus žvaigždes.
Tu many gyvensi, žiburėliu pavirtusi tyru,
Ir gyvensi ilgai, kol keliausu šioj žemėje aš.
***
Vėsiom žvaigždėm jau naktys lyja.
Jų prikrenta į širdį, į knygas, atminimus.
Ir išvilioja po rudens dangum klajoti mus…
Su Mokytojų diena!
***
Tavo gyvenimo prasmė – ruduo.
Lyg lapai krintantys šiurena
Sąsiuviniai tarp tavųjų pirštų.
Lyg paukščiai išskrendantys pakelia
Sparnus tavieji mokiniai į kelią.
Kaskart artojo kantrumu žarstai žinias
Kaip žiemkenčius į jaunas širdis
Ir vis bandai su atkaklumo raktais
Kuklias mintis į laisvę nuskraidinti.
Taip ir klampoja metai po gyvenimo
Takus, paženklintus laukimo.
Laukimo derliaus, to, kurį
Tavi delnai kartų kartoms sodino.
Ir teka dienos kaip spalvotų lapų
Burlaiviais išmargintas vanduo.
Todėl sakau:
„Tavo gyvenimo prasmė – ruduo”.
***
***
Sveikinu Jus mieloji mokytoja su Mokytojų diena!
Linkiu ir toliau turėti jėgų mus mokyti ir perduoti
Savo žinias taip kaip darėte visada.
Nes juk nuo Jūsų priklauso mūsų ateitis,
Jūs padedate statytis gyvenimo pamatus.
Ačiū!