Už tą šypseną lyg saulę,
Už geras akis,
Į tą platųjį pasaulį
Atvertas duris.
Už tą šiltą šiltą žodį, tartą iš širdies
Tegul nors rasota rožė padėkot padės…
mokytojams
***
Laukuos artojai sėja brandų grūdą,
Kad geras derlius džiugintų visus.
Ir tu, o Mokytojau, tokio būdo-
Į tą laukų artoją panašus.
Jaunon širdin tu sėji protą, gėrį,
Ją nuo audrų ir sugai, ir gini.
Priimki šiandien rudeninę gėlę
Ir ačiū, kad dėl mūsų gyveni.
***
Skrenda paukšteliai į savąjį kelią,
Kuriuos širdimi auginai.
Juos mokei mylėti gyvenimą, darbą…
Išaugo jaunystei sparnai.
Pakilę padangėn jie krykščia, plasnoja.
Seki jųjų skrydį ilgai.
Ateina rugsėjis, ir vėl tave supa
Mažyčių paukštukų pulkai.
***
Čeža lapai auksinio rudens,
Paukščių virtinės dangų graudina.
Tavo akys su liūdesiu žvelgs
Pro mokyklinį langą į tylą.
O paskui tarp senelių suolų
Ties krūva sąsiuvinių palinksi
Nerimausi dėl kito klaidų
Ir taisysi, taisysi, taisysi.
Mokiniai vis ateis ir išeis,
Pasiėmę tavęs po dalelę,
O tu šilto rugsėjo takais
Naujus mokinius vesi į kelią.
***
Gražesnio žodžio nerandu
Už paprastą lietuviškąjį “ačiū”,
Kurį išmokėt pamokų metu
Tarsi burtažodį, atėjusį iš bočių.
Dar padėkot norėjau už žinias,
Už šilumą, už rūpestį, už meilę,
Už tai, kad man padėjot save rast,
Išmokėt nepalūžt, padarius klaidą.