Ačiū, Mokytojau,
Kad padedi man į klasę kopti,
Laimės žibūrėlį uždegi kely.
Nors nemoku žodžiais
Tau aš padėkoti
Meilės kibirkštėlė
Neužges širdy.
mokytojo
***
Nuo juodos gyvenimo lentos
Nenutrink, Mokytojau, dar kreidos
Be Tavęs jau niekas nekartos
Apie reikšmę gal vienintelės klaidos.
Iš baltųjų puslapių išplėšk
Savo pastabas seniai jau pamirštas
Ir kai rytmetis saulėtas brėkš,
Tu atleisk mums nuoskaudas kelias.
Sustabdyk gatvėje nors vieną kartą.
Ir kaip mokiniu išdykusius sudrausk –
Apkabinsime Tave, o Tu mus bark,
Kad iš laimės vėl galėtume nuraust.
***
***
Ant stalo atvesta knyga
Brandina mokslo mintį…
Kasdien taisai mažas klaidas,-
Toks atminty mums liksi.
Pavargusi palinks galva,
Kada visi jau miega.
O Tu taisai, taisai klaidas
– Tai mūsų gėrio pėdos.
Mes kasdienybėje kalti,
Dažnai užgaunam žodžiais…
Nustebins puolštė tarpdury…
Iš rankų kris tau rožės.
Dėkojam, Mokytojui, tau
Už Tavo didžią širdį.
Nieks neišmokys mūs geriau
Gyventi ir išlikti.
***
Kur tu, brangus vaikystės mano slenkstis,
Medinis suolas, paprastas, grubus –
O leisk tau, Mokytojau, nusilenkti
Už tai, kad šiandien aš esu žmogus.
***
Mokytoja, aš ir vėl ateisiu
Visus žiedus iš sodo suskynus…
Kaip ateina diena iš padangių surinkus žvaigždes.
Tu many gyvensi, žiburėliu pavirtusi tyru,
Ir gyvensi ilgai, kol keliausu šioj žemėje aš.