Mokytoja, aš ir vėl ateisiu
Visus žiedus iš sodo nuskynusi …
Kaip ateina diena, iš padangių surinkus žvaigždes.
Tu many gyvensi, žiburėliu pavirtusi šviesiu,
Ir gyvensi ilgai, kol gyvensiu šioj žemėje aš.
***
mokytojui
***
Čia būtų šalta, jei ne Jūsų širdis, Čia būtų tamsu, jei ne Jūsų mintis, Čia būtų liūdna, jei ne Jūsų šypsnys, Skatinantis, giriantis, atleidžiantis.
***
Kaip greit prabėgo laikas, mes užaugom.
Jau ryt į pamokas pakvies skardus varpelis.
Atrodo, dar tik vakar drugelius po pievą gaudėm,
o ryt – mokyklon jau nuves tiesus takelis.
Tačiau mes jūsų niekad neužmiršim,
gerumo jūsų, meilės, rūpesčio ir patirtų vargų
mūs širdyse jūs tokios amžiams ir išliksit
vis tokios pačios jaunos, gražios, apsupty vaikų.
Mes jau išeinam, bet tikiuos kada sugrįšim,
tik jau savais vaikais už rankų patys vedini,
tada ir vėl visi kartu mielai mes susitiksim,
lyg būtume senų gerų draugų būry.
Jums palinkėti norim iš visos širdies,
gyvenimas lai vien tik laimę, džiaugsmą neša.
Tebūna Jūsų metai visad kupini vilties…
***
Tu spindėk mums lyg saulė
Virš pavasario sodų baltų.
Mums nušvieski takus per pasaulį
Atminimais vaikystės dienų.
***
Jūsų širdis-kuo daugiau išdalina kitiems,
Tuo labiau praturtėja pati.
Skleidžia šilumą savo visiems,
Neša žiburį šviesų kely.
Kviečia augti dvasia ir protu,
Moko būti pačiu savimi,
Ji vis žadina laisvę žmonių,
Ji vis ten, kur vaikystė žavi.
Jai vis lemta sutikti mažus,
Prisirišti prie jų ir pamilt,
Užauginti jaunystės sparnus
Ir paspaudus rankas išsiskirt…