Miela mama, ar matai, pakilusi šį šventės rytą:
tarsi pavasarį paukšteliai giesmeles meilingas gieda,
džiaugsmingai sveikina ir laimės linki
išaušus tavąją gimimo dieną!
Pažvelk pro langą, ar matai:
žiema, nors dar vis tikisi padžiuginti akis
nežemiško baltumo sniegu,
jau pamažėle traukiasi, neatsilaikius
prieš tavo širdies šilumą galingą,
prieš tavo žavesį ir tobulumą ypatingą!
Panorusi varžytis su tavim grožiu ašra jau kyla.
Tačiau, kaip visada, išvydę tavas akis saulėtas,
auksiniai ryto spinduliai išblėsta-
kur tai matyta, kur girdėta,
kad kas nustelbtų ryto šviesą!
Tegul laimė ir džiaugsmas tave nuolankiai lydi
ir veide šypsena švelni kaip kad gėlė lai žydi,
o išmintis ir protas varžos aiškumu nebent su saule,
svajonės- lakumu panašios į žuvėdros skrydį!
Motinos
***
Tu tokia visur esanti, kad galėtum būti erdve.
Tu tokia gyva, kad galėtum judėjimu būti.
Tu tokia šviesi, kad galėtum būti saule.
Tu tokia dosni, kad galėtum būti žeme.
Tu tokia stipri, kad galėtum būti vyru.
Tu tokia silpna, kad galėtum kūdikiu būti.
O tu viskas drauge – nes tu mano mama!
***
O buvo saulės,vėjo – buvo visko,
Svajonių laivas blaškės audrose.
Ne kartą ašara žvaigžde sutvisko,
Ne kartą džiaugsmas degė akyse.
Praskriejo metai, kaip viesulu praėjo.
O tu likai švelni, likai rami,
Nes tu skausmus ir negandas mokėjai
Paverst šypsniu, praskaidrint viltimi.
***
Šie žodžiai mano mama,tau brangioji,
Aš juos skiriu šiandieną vien tik tau,
Ir iš visos širdies už nerimą dėkoju
Už nemigos naktis,už viską ką gavau!
***
Juk kūdikio verksmas gražiausia daina,
Juk kūdikio džiaugsmas – mamos dovana ir nemigo naktys netenka reikšmės,
Kai lūpos dukrytės tau “Mama” šnibždės!