Mes visi trys kartu:
Aš, meilė ir tu!
Meilė – pavasario duktė.
Pas mus ji netyčia užklysta.
Meilė – švelnumo gėlė,
Nuo menko vėjelio nuvysta…
mylimajam
***
Meilė – reiškia gyventi – ne būti:
Kvatoti iš džiaugsmo per didelę liūtį,
Lakstyt basom per pusnis iki kelių
Ir žinoti, jog būti geriau nebegali…
***
Niekada neužmik nepasakęs – labos nakties, niekada neišeik prieš tai nepasakęs – sudie.. Jei ant tavęs supyks, nenueik nuleidęs galvą, o iškėlęs ją – atsiprašyk.. Niekada nesakyk – nenoriu tavęs matyti, o geriau ilgai žiūrėk į akis ir nieko nepasakęs nueik.. Nebijok pasakyti ačiū – tėvams.. Atsiprašau – draugams..
Myliu tam, kurio pasiilgai.. Juk šie žodžiai priverčia nusišypsoti ar pravirkti, jie kiekvienam suspaudžia širdį…
***
Kartais, kai aš nieko nemyliu…aš myliu vandenį… Jis tyras, skaidrus…jis nesuduš…kol nevirs ledu… Kartais, kai aš nieko nelaukiu…aš laukiu vėjo…Jis švelnus, nematomas…jis nepabėgs…kol nevirs viesulu… Kartais, kai aš nieko nebeturiu…aš turiu tave…Tu pasaka, stebuklas…tu gyvybė…kol nevirsti skausmu…
***
Be tavęs – lyg upė be kranto, be tavęs – lyg namas be stogo.
Atpratau be tavęs gyventi, atpratau, ir kitaip nemoku.
Be manęs tu – laikas be datų, be manęs ir šventė – ne šventė.
Jau atpratom, abu atpratom viens be kito alsuot, gyventi.