Stingsta mintys ir jausmai
Ašara sušąlusi, pavirtusi snaige
Sniegena jos draugė, guodžia švelniai širdį mano –
Pavasaris ateis, tik nebūtinai su saule,
Tu esi ta saulė – ateik pas mane …
Stingsta mintys ir jausmai
Ašara sušąlusi, pavirtusi snaige
Sniegena jos draugė, guodžia švelniai širdį mano –
Pavasaris ateis, tik nebūtinai su saule,
Tu esi ta saulė – ateik pas mane …
Bespalvis miego gūsis užmerks tau akis, Ryto saulės šypsnys sušildys žvarbų rudens rytą, trapi pirmoji snaigė primins mūsų jasumą, kuris palietė mus angelo sparnu tau pirmą kartą mane pabučiavus.
Aš matau, aš jaučiu, gausiu visko, ko geidžiu, –
Eisiu drąsiai, dainuosiu garsiai, vėjas manęs nepavys.
Tik atbėk manęs pasitikti, suteik mums progą skristi.
Nekenčiu, kaip kalbi su manim, kaip nešioji plaukus.
Nekenčiu kaip vairuoji mašiną, kaip spoksai į mane.
Nekenčiu tavo kvailų kareivio batų, kaip skaitai mano mintis.
Nekenčiu to taip, kad slepiuosi po eilėraščiu.
nekenčiu, kad tu visad teisus, nekenčiu kai meluoji.
nekenčiu kai verti mane juoktis ir labiausiai nekenčiu ašarų.
Nekenčiu, kad nepaisai manęs.
Nekenčiu, kad neskambini.
Bet labiausiai nekenčiu to, kad neįstengiu tavęs nekęsti.
Nė trupučio, nė visų mažiausiai…
***