Mus užpuolė nelauktai kosuliai didžiuliai
Kostim, čiaudom, karkaliuojam,
Verkiam ir sloguojam.
Vienas žodis – negaluojam.
Mums nereik tokių draugų,
Kosulių bei čiaudulių.
Mes su jais rimtai kovosim,
Vaistus gerti nenustosim.
Tepamato kosuliai,
Kad vaikai jiems ne draugai.
Žmonės kalba. Žmonės matė.
Kai Šaltukas pilį statė.
Ledo stogas. Ledo menės.
Pilį saugo besmegenis.
Menėj dega ledo žvakės.
Nuo šviesų net raibsta akys.
Apie pilį snaigės šoka.
Kyla, leidžias, kaip tik moka.
Bet klausyk, pily naujiena –
Saulė švietė visą dieną.
Pilies bokštai sumažėjo.
Menėse vanduo varvėjo.
O jau po trijų dienų
Pažiūrėt pilin graudu.
Pasidžiaugus saulute,
Ji pavirto balute.
***
Pasakyki, snaige, ar toli leki,
Kol ant žemės baltu patalu lieki?
Pasakyk man, snaige, ką daugiau tu moki?
Ar tik, vėjui pučiant, snaigių šokį šoki?
Ištiesiau aš ranką, snaigė nusileido.
Lengvą ją ir šaltą priglaudžiau prie veido.