Kai vėjas glosto kopų smilgai širdį,
Atrodo, Mama, Tu esi šalia —
Tu patari, guodi ir meile gydai,
Ir sudraudi prieš nuodėmes mane.
Ak, kaip gyvenčiau aš be gero žodžio? —
Pustytų mane vėjai smiltimis,
Badytų piktos vilkžolės — ne rožės —
Beglobis būčiau skausmo taikinys.
Bet kur bebūčiau — Tu šalia, Mamyte,
Jaučiu Tave už mylių širdimi:
Užplūsta ne vienatvė, o ramybė,
Todėl, kad mintimis šalia esi.
Dėkoju už palaimą Tau, Mamute,
Leisk apkabinti ir glėby pabūti.
***
Tebūna visko. Visko žmogui reikia,
O kad laimingas būtų – tiek nedaug.
Jei nori, kad sėkmė ateitų,
Tu garsiai, garsiai ją pašauk.
Ir nebijok nusišypsoti žmogui,
Rimtumo jau ir taip gyvenime gana,
Tuomet pasaulis geras pasidaro,
Ateis ir laimė lyg šviesi diena.
linkim tau džiaugsmo kuo tikriausio, sunkumai te aplenks kely. Ir nuotaikos visad geriausios, kurią dalins draugai geri! Tegul ir meilė neišblėsta i tavo degančios širdies. Laiminga kiekviena diena lai brėkšta…ilgos, prasmingos linkim ateities!
O metai traukiniais praūžia, nesustoja, pažįstami veidai nublanksta atminty… praeina vasaros ir smilkiniai šarmoja, dienų našta kasdien labiau sunki.
Metai – tai žiedai mūsų gyvenimo vainikui – eiliniai ir jubiliejiniai. Jie ateina neprašomi, praeina nesulaikomi ir niekad nebūna jų per daug.