Rudens spalvos žydi ryškiau, nei vasaros žaluma. Rudens gėlės ištveria šalnas ir tenkinasi šykščiais saulės bučiniais. Taip ir aš. Taip ir mano jausmai. Taip ir mano viltys.
Ateis žiema ir užklos mano žiedą puria balta antklode. Viskas pasimirš, ko nereikia prisiminti.
Pavasarį atgimsiu naujai.
Labanakt.
Vėjas švelniai glostys mano plaukus, saulė tyliai glamonės pėdas nueinančias. Čia šilta, gera ir ramu, ir nėra jokių piktų minčių. Ateik, pabūk su manimi kartu čia, ant stogo. Sėdėsim kartu ir žiūrėsim, kaip dailininkas ruduo dažo pasaulį meilės spalvomis. Meilės spalvos tau per ryškios ? Paversim jas draugyste. Arba blankstančiu prisiminimu, kurį užklos žiemos patalas.
Ruduo nudažo svajas manas ryškiom savo spalvom
Nepajėgi aš jų pakeisti ar sulieti, na ir tegul, tegul plauksiu
Kaip tas klevo lapas upeliu srauniu
Svarbu, laiku sugauk mane.