Rudens veidas

Aš mačiau šiandie veidą rudens,
Liūdną veidą tarp lekiančių lapų.
Gilumoj geležinio vandens
Jam nuo ašarų akys sušlapo.

Gilumoj, kur be galo tylu,
Šitas liūdintis veidas gulėjo,
Negirdėjo lėtų spragilų
Nepavargstančio, aklo kūlėjo.

Abejingi, laimingi lašai!
Visas oras nuo lapų geltonas.
Tu kaip orkestrą lietų prašai,
Kad Jis lietųsi tirpstančiais tonais

Visada, visada, visada,
Kad lietus niekuomet nepraeitų,
Kad stovėtų šita valanda,
Tartum marmuro deivė balta,
Tarp užmiegančių, giedančių fleitų

Skaityti toliau

Rudenio daina, Oskaras Milašius

Klausykitės vėjo ūžesio naktį,
Seno vėjo ūžesio, gūdaus vėjo ūžesio,
Mirusiųjų prakeikimo, gyvųjų lopšinės…
Klausykitės vėjo ūžesio.
Nebėra lapų, nebėra vaisių
Nuniokotuose soduose.
Prisiminimai _ mažiau kaip niekas, viltys labai toli.
Klausykitės vėjo ūžesio.

 

Skaityti toliau

***

Vėjas švelniai glostys mano plaukus, saulė tyliai glamonės pėdas nueinančias. Čia šilta, gera ir ramu, ir  nėra jokių piktų minčių. Ateik, pabūk su manimi kartu čia, ant stogo. Sėdėsim kartu ir žiūrėsim, kaip dailininkas ruduo dažo pasaulį meilės spalvomis. Meilės spalvos tau per ryškios ? Paversim jas draugyste.  Arba blankstančiu prisiminimu, kurį užklos žiemos patalas.

Skaityti toliau

***

Ruduo nudažo svajas manas ryškiom savo spalvom

Nepajėgi aš jų pakeisti ar sulieti, na ir tegul, tegul plauksiu

Kaip tas klevo lapas upeliu srauniu

Svarbu, laiku sugauk mane.

Skaityti toliau