Apšerkšniję mūsų žiemos –
Balta, balta – kur dairais –
Ilgas pasakas mažiemus
Seka pirkioj vakarais.
Apie klaidžią sniego pūgą,
Saulės nukirptas kasas –
Apie žąsiną moliūgą,
Kur išskrido į dausas.
Apie vilką, baltą mešką,
Burtus, išdaigas velnių,
Apie vandenis, kur teška
Iš sidabro šulinių.
Apie trečią brolį Joną –
Koks jis raitelis puikus.
Apie Eglę – žalčio žmoną,
Medžiais paverstus vaikus.
Kaip našlaitė nusiminus
Grįžo tuščiomis atgal. . .
Brenda pušys per pusnynus
Ir išbrist niekaip negal! –
Pusnynuos nykštukai miega,
Aukso žuvys po ledu –
Bėga ragana per sniegą,
Nepalikdama pėdų.
Našlaitėlė gero būdo –
O jos pamotė pikta …
Bet… senelė užusnūdo.
Ir jos pasaka baigta.
S. Nėris