Laukais, nusėtais pienėm geltonom, Velykos atlėkė pavasario taku, Atnešdamos visoms žmonių kartoms Prisikėlimmo dovaną, apjuostą saulės spindulių. Te tavo dienos būna pakylėtos Atbundančios jausmų šviesos. Toks paprastas ir šventas rytas, Jo rasose Velykos prausia saulės zuikučius. Pažvelk naujai į grožį, jau neregėtai neregėtą, Tegu jisai prikels naujam gyvenimui Užgesusius jausmus.