Gyvenimas – tarsi žvakė:
Sužibo, nukrito, užgeso…
Skausmas
***
Norėtume, kad mūsų žodžiai būtų dideli,
Kad sielvartą sušildytų, paguostų,
Gyventi šauktų vėl be sopulio širdy
Ir ašaras nušluostytų nuo skruostų…
***
Yra vienatvė, kai lieki be draugo
Kurio tau niekas, niekas neatstos,
Ir medis verkia vieškeliu, kur saugo
Atsiminimus draugystės paprastos.
Tačiau yra baisi vienatvė dviese,
Kuri palaužia kaip liga sunki
Kai savo džiaugsmo valandėlę šviesią
Tik abejingą žvilgsnį sutinki.
Kai tavo skundo liūdesy negirdi
Nemato sielos prislėgtos ledais
Žmogus, kuriam paskyrei visą širdį,
Kurį rinkais iš tūkstančio kadais!
***
***
Dingo meilė, nekaltinu nieko.
Tik širdy neramu neramu…
Paukščiai gimtąjį lizdą palieka,
O juk meilė neturi namų…
***
Nemokėjau tavęs aš mylėti,
Nemokėjau tada.
Per vėlu gal dabar gailėtis –
Neužgis jau žaizda.
O taip ėmė jinai man skaudėti –
Ta pasruvus žaizda.
Nemokėjau tavęs aš mylėti
Nemokėjau tada.
Padangių sietynais žydėtų
Tavo laimė dabar visada.
Bet ar grįš praeities valanda?
Per vėlu jos dabar jau gailėtis –
Nemokėjau tavęs aš mylėti