Yra belaikiai skausmai – sustingę, visa aprėpiantys, tūkstantį kartų stipresni už mūsų gebėjimą kentėti, tūkstantį kartų stipresni už mūsų gebėjimą juos pakelti. Skausmai, kurie išlieka, lemtingi kaip dūriai į širdį, skausmai, kurie nenurimsta, kurie pabunda kasdien drauge su mumis ir kurie naktį neleidžia miegoti. Juos nugali tik fiziologinis miego poreikis, bet ne visai, nes skausmas niekada nemiega ir dažnai užvaldo sapnus, kartais paverčia juos košmarais, o kartais – apgaule, nuostabia saldžia apgaule, kurią išsklaido rytas, ir jie vėl perveria mus.. ir vėl, ir vėl.
Lorenzo Licalzi „Ko tu iš manęs tikiesi?“