Apdovanotas — rudenėjant gimti — retas…
Joks metų laikas tokio grožio neatstos.
Esi žmogus, kur neužmiršta metais
Suvilgyt duonos džiaugsmo ašarom skaidriom.
Iš lapų krintančių spalvų
Skubu suruošt gražiausią puokštę,
Kaip žodžius dainai šiai renku,
Kad Tau gimtadienį išpuoščiau.
Puiki diena nuo pat saulėto ryto:
Štai kvepia šimtas rožių kambariuos…
Ši laimė kartą metuose nušvinta,
Tačiau juk rožėms gelsvų lapų neatstot!
Eilėraščio autorė: Nejolė Laukavičienė – Širvinskaitė
Tebūna kasdienybė panaši į duoną-
soti ir pilnavertė su kvapnia pluta.
Dosniai dalink žinių aruodą,
kurį pasės tavo globojama karta,
o kai, pavargęs nuo nedėkingumo,
norėsi viską mesti, prisimink žodžius:
dėl tikslo daug turi iškęst sunkumų,
o tavo tikslas – AUGANTIS ŽMOGUS.
Dovanoju Tau baltąjį skrydį –
Gelsvų pienių, švelnių debesų –
Tegu laimės Tau nieks nepavydi.
Aš linkiu Tau geriausių žmonių.
Ketvertukas duonos – tai dosnusis stalas,
Ketvirtis ąsočio – atgaivins Tave,
Ketvirtasis kampas – tai jau visas namas,
Ketvirta savaitė – darbų pabaiga.
Ketvirtis likimo – vandenyno kraštas,
Ketvirtis nuo šimto – tai pati pradžia.
Ketvirtis jaunystės – tai tik meilės paštas…
Ir toli už saulės visko pabaiga.
Mažas Jubiliejus Dvidešimt penktieji –
Lai šampanas liejas i lemties alėjas!
***
Paversk svajones tvirtybės tiltu,
Te 50 švyti su aušra!
Neleisk likimui kryžkelėj apvilti,
Bet ąžuolu šlamėki visada.
Ne visos audros nuoskaudas palieka –
Po jų sušvinta mėlynai dangus…
Tegu tikrove virsta tavo siekiai,
Lai negandų Tavam kely nebus.