Tylu. Naktis. Nemiega niekas
ir nieks negrįžta į namus –
tiktai iškritęs baltas sniegas
nušviečia praeitus metus.

Šviesu širdy, kaip prakartėlėj,
ir tarsi asilas džiaugiuos,
išvydęs mažą kūdikėlį,
užgimusį šaltuos namuos –

namuos, kuriuos jau nieks nemyli,
ir kur atvėso židinys –
ateina Tavo meilė tyliai
ir švelniai paliečia širdis.

Ji glaudžiasi, nepriekaištauja,
suvilgo ašarom akis –
padovanojus džiaugsmo saują,
ji atveria namų duris –

duris į tylą, ten kur lieka
viltis sugrįžti į namus –
ten, kur iškritęs baltas sniegas
nušviečia praeitus metus …