Tu visų pirma buvai žmogus
Besimokantis iš daromų klaidų,
Visų antra – tėvas nuostabus,
Besirūpinantis saugumu vaikų.
Nevisad suprasdavau tave
Ir pritardavau ne visada aš tau,
Bet visad žavėjaus tavo vidine jėga,
Kuri keldavo, suklydus vesdama toliau.
Tu sugriaudavai tuščius idealus,
Mokydamas džiaugtis tuo, kas realu
Tu visų pirma buvai žmogus,
Besimokantis iš daromų klaidų.
Kai sunku, prisimenu vaikystę,
Užsimerkiu ir matau gimtus namus:
Sėdi tu, mama, o aš tarsi artistė
Jums rengiu juokingus spektaklius.
Arba atmenu, kaip nešdavai per pievą,
Mokydamas džiaugtis skrendančiu paukščiu.
Man suprast padėjai keistą vėjo kalbą
Ir įvertint tai, ką jau seniai turiu.
Tu dar mokinai širdies klausyti,
Pameni, kaip kūrėm ateities planus,
Ir suprast padėjai – ne bėda suklysti,
Privalu vėl keltis ir išlikt žmogum.
Už tavo meilę ir rūpestį ačiū,
Už duonos kąsnį, vaikystę, šventes.
Mielas Tėveli, ilgų, sveikų metų,
Džiaugsmas tepuošia tavąsias dienas.