Sakykit Tėveliai ,iš kur bėga Jūsų meilės upės?
Iš Jūsų rankų ,lūpų,ar iš širdies?
Tik Jūs vieni paguodžiat mus suklupus,
Kada kiti piktu šypsniu tik nulydės
Jūsų širdyse skaidriausieji šaltiniai
Mums gėrio, laimės ,džiaugsmo sklidini,
Į mūsų taurę pilate lyg vyną
Kai grįžtame sužvarbę iš toli.
Jūs delnai paglosto ir sušildo
Švelniai priglaudžia prie karštos širdies,
Išblaško nerimą, grąžina viltį,
Ir tiesia kelia musu ateities…
Brangūs , Tėveliai, tik nepaliaukite šypsotis
Juk mes be Jūsų – kaip upė be vandens,
tad būkit laimingi, dar pašventinę
dirvos gyvą kvapą savo delnuose.
Būkit laimingi, net tada, kai
Jūsų švelnūs pirštai paima dalį
kančios iš nukamuoto savo artimo kūno.
Būkit laimingi, belaukdami
Vieni kitų iš kur nors begrįžtančių,
Būkit laimingi nešiodami anūkus ant rankų
tad ir dabar prisisėmę ištvermės
Būkit laimingi į kelią išleisdami
Ir savo mylimus vaikus.
Paklaidžioję likimo vingiais,
Pažinę laisvę ir vargus,
Sušilti visada sugrįžtam
Į mylimus tėvų namus.
Prie mielo židinio susėdę,
Vėl pasijusime maži,
O visos negandos ir bėdos
Išeis kažkur toli toli…
***