Būk apsvaigęs nuo meilės, nuo viso gyvenimo meilės!. Galbūt ir tas didysis stebukladaris Gyvenimas, apsvaigintas meilės kerų, žarsto aušras, siunčia vėjus ir audras, pasivertęs paukščiu, sklando virš mūsų kviesdamas mintimis pakilti į Dangų.
švelnu
***
Kai rytas varvantis aukso lašais
Norėjo paliesti man miegančiai skruostą.
Pabudus išvydau, kad savo laiškais
Nubėrei visą vaivorykštės juostą.
Tuose laiškuose sudėjęs buvai
Neapsakomai trapų vasaros jausmą
Net mėlyną rožę man nupirkai
Kad pajusčiau krūtinėje džiaugsmą…
Kaip gaila, kad vasara baigės staiga
Ir mėlynos rožės tikriausiai jau vysta,
Bet laiškas tavasis ryto rasa
Dar kartkartėm vasaros skoniu pražysta.
***
Meilė kantri, meilė maloninga, ji nepavydi;
meilė nesididžiuoja ir neišpuiksta.
Ji nesielgia netinkamai, neieško savo naudos,
nepasiduoda piktumui, pamiršta, kas buvo bloga,
nesidžiaugia neteisybe,
su džiaugsmu pritaria tiesai.
Ji visa pakelia, visa tiki,
viskuo viliasi ir visa ištveria.
Meilė niekada nesibaigia.
***
Aš ilgokai žavėjaus žvaigždėm
Ir kentėjau nuo spindulio šalto.
Švelnumu pasibeldei širdin,
Ir nuo šiol tau vienam ji atverta.
***
Jei myli – skambinki per dieną 100 sykių, tu šauki į ragelį ir šnabždėki tykiai, aistra tu žmogų mylimą svaiginki, maldauk, žadėk, grasinki ir užginki alsiai lūpas ir akis, kai jos kalbės, kai nieko nesakys ir kaklą liemenį tu surakinki rankom – te praregi akli te regintys apanka, mylėki taip lyg tūkstančiai mirčių. Tavęs čia pat jau laukia laikas tuoj sustos, mylėki taip, kaip – nieks niekur niekados.