Pasaulis toks didelis, tiek daug kelių… Juose pasiklysti man būtų baugu, Tačiau su tavim aš keliaučiau visur – Mus žmonės pamatę sakytų: „Iš kur Tas linksmas vaikutis su savo tėčiu, Ar jiedu nebijo piratų piktų?“ O aš atsakyčiau: „Tėvelio ranka Bet kokį begėdį sutramdytų. Va! Jisai dar teisingas, švelnus ir dosnus, Štai toks mano tėtis – be galo šaunus!
tėvas
***
Kai mažytė buvau,
Supavai liuliavai..
Kai suaugus tapau-
Patarimu davei.
Prie tavųjų pečių-
Tartum sienos tvirtos,
Prisiglausti galiu
Ir dabar nuolatos..
Akyse tavose,
Visad meilę regiu,
O smagiausia tada-
Kai mes būnam kartu!
***
Kol mes neužaugam, mes niekada nežinom, ar bent pilnai įsivaizduojam, koks nuostabus yra Tėtis – geras, išmintingas. Mes paprasčiausiai diena iš dienos priimam tai, ką jis aukoja dėl mūsų, nes mus myli. Bet kai mes užaugam ir pagaliau suprantam, kiek daug iš tikrųjų jo meilė reiškė, ir koks rūpestingas jis buvo. Ir visa tai Tau, Tėti, tai grįžta su linkėjimais, kurių tu nusipelnei. Ir dar daugiau, nes negali būti mielesnio tėčio, negu tas, kuriam šie linkėjimai skirti. Turėti tėtį kaip Tu – tai turėti šiltus prisiminimus iš praėjusio laiko. Turėti Tėtį kaip tu – viena iš gyvenimo šventybių.
***
Ačiū Tau, Tėveli, už jaunystę mūsų,
Už polėkį, laimingąsias dienas,
Už meilę, kurią gavome iš Jūsų,
Už viską dėkojame mes iš širdies!
***
Plaukuose jau sužvilgo sidabras,
Bet tai nieko – gražesnis tapai.
Tavo meilės šypsnių paliesti
Dideli juk užaugom vaikai.
Aš už daug ką turiu tau dėkoti:
Ir už meilę, kurią man davei,
Ir už tai, kad išmokei šypsotis,
Ir už tai, kad beslystant laikei.
Galiu prie kojų tavų atsiklaupti,
Tavo ranką laikyti delne,
Tiktai viena, Tėveli, manęs neišmokei-
Kaip dėkoti nežinome Tau!