O, kad galėčiau Tau padovanoti vėją, O, kaip norėčiau saulę tau delnuos atnešt, Nes tik Tu vienas, mylimiausias Tėve, Gyvenimo kelin mokėjai mus išvest.
tėveliui
***
Vėl žvalgomės aukštyn, į savo žvaigždę
Vėl neriame gilyn į darbo sūkurį apsvaigę
Vėl bandome pakilt nuo juodo būtinybės stalo
Ir tarsi gimstame iš naujo :
Svajonei
Pareigai
Kūrybai
Meilei.
***
Kalbėk, kalbėk ir dar kartą kalbėki
Švelnius žodžius į ausį savo vaikui.
Sakai, jis nesupranta? Bet užtat jau girdi
Ir jaučia meilę, sklindančią taip aiškiai.
Myluok, bučiuok ir dar kartą myluoki
Ant savo rankų spurdantį mažylį,
Nes tik jausmai pradžiugint širdį gali
Ir tik nuoširdume esmė tikroji slypi.
***
Plaukuose jau sužvilgo sidabras, bet tai nieko – gražesnis tapai. Tavo meilės šypsnių paliesti dideli juk užaugom vaikai. Aš už daug ką turiu tau dėkoti: ir už meilę, kurią man davei, ir už tai, kad išmokei šypsotis, ir už tai, kad beslystant laikei.