Tavo rankos jau pavargo, o akys surimtėjo.
Su manim turėjai vargo, padėkoti tau norėjau.
Tavo rankos jau pavargo, o akys surimtėjo.
Su manim turėjai vargo, padėkoti tau norėjau.
Plaukuose jau sužvilgo sidabras, Bet tai nieko – gražesnis tapai. Tavo meilės šypsnių paliesti Dideli juk užaugom vaikai. Aš už daug ką turiu tau dėkoti: Ir už meilę, kurią man davei, Ir už tai, kad išmokei šypsotis, Ir už tai, kad beslystant laikei.
Tėve, tėtuk, tėveli, tegul Tavo gyvenimas būna ilgas ir giedras, tegul tavo gerose akyse šviečia tik laimės žiburėliai. Su Tėvo diena.
Ne baltos sruogelės, O pienių pūkai įsivėlę plaukuos Pjaunant pradalgę plačią. Ne raukšlių žymelės, O prakaito upės, Išgraužusios tavo veide naują vagą. Tikrai ne saulėlydis, ne – Ruduo tyliai vaikšto Po tavo dienelių peizažą. Mielasis tėveli, žinok – Kiekvieno paukštelio giesmėj Mūsų šviesūs linkėjimų žodžiai Tau siunčia vaikų dėkingumą ir meilę.
(Iš vaiko lūpų) Pasaulis toks didelis, tiek daug kelių.. Juose pasiklysti man būtų baugu, Tačiau su tavim aš keliaučiau visur – Mus žmonės pamatę sakytų: „kur Tas linksmas vaikutis su savo tėčiu, Ar jiedu nebijo piratų piktų?” O aš atsakyčiau: „Tėvelio ranka Bet kokį begėdį sutramdytų. Va! Jisai dar teisingas, švelnus ir dosnus, Štai toks mano tėtis – be galo šaunus!”