Gyveno kartą medžiotojas su žmona. Nuo pat pirmos dienos, kai namuose atsirado jo žmona, ant namo stogo lizdelį susisuko mažas paukščiukas. Ir medžiotojas pamilo paukščiuką: ar atsikėlęs rytą, eidamas medžioklėn jis nepamiršdavo paukšteliui paberti grūdų.
Bet kartą medžiotojas susiruošė ilgesnėn kelionėn. Išvykdamas jis paprašė žmonos:
– Nepamiršk to mūsų mažojo paukštelio, kuris gyvena ant stogo. Maitink jį, o kai prisiminsi mane ir pakalbėk su juo.
Bet žmona pamiršo medžiotojo prašymą, nepasirūpino mažuoju paukšteliu.
Kai po kelių savaičių grįžo medžiotojas, jis rado tik tuščią paukštelio lizdą. Ir nuo tos dienos namuose prasidėjo barniai, nuoskaudos, abipusiai nesusipratimai. Galų gale medžiotojo šeima iširo.
Medžiotojas nežinojo tiksliai skyrybų priežasties, bet širdimi nujautė. Iš tiesų, tas mažas paukštelis, gyvenęs ant jų stogo, buvo tapęs jų mažos šeimyninės laimės saugotoju.
Tad niekada nepamirškime nuolat prisiminti tą mažą paukštelį, gyvenantį kiekvienoje šeimoje ir vadinamą „šeimyninė laimė”. Pakelkime taurę už meilę, už abipusį vyro ir žmonos supratimą.
tostas
***
Daina susideda iš žodžių ir melodijos
O meilė iš dviejų širdžių liepsnos.
Daina užpildo laiko tuštumą,
O meilė – ilgesį šviesos.
Daina – poezija ir gaidos,
O meilė – išsipildžiusi svaja.
Daina nuo laiko blunka, mainos,
Tikroji meilė – niekada. Pakelkime taures už tai kad meilė iš tikrųjų niekada nenubluktų!
***
Kartą vienas turtingas karalius turėjo gražuolę dukrą. Jis uždarė ją j aukštą aukštą bokštą ir tarė visiems, jog tas drąsuolis, kuris pajėgs užkopti j šį bokštą, galės vesti gražuolę dukrą ir dar gaus gerą priedą – pusę karalystės. Na, o to drąsuolio, kuris nepajėgs įveikti bokšto, lauks žiauri bausmė – jis bus nustumtas bedugnėn. Ir štai atsirado pirmasis drąsuolis. Kopė, kopė į bokštą, bet įkopti nepavyko. Ir jis buvo nustumtas bedugnėn. Tas pats atsitiko ir antrajam drąsuoliui. Ir tik trečiajam jaunuoliui pavyko įkopti į bokštą. Ir ką gi – karalius duotą žodį tęsėjo. Jis tarė drąsuoliui: „Imk į žmonas mano dukrą ir dar gausi pusę mano karalystės”. Bet jaunuolis atšovė: „Nieko man nereikia. Nustumkite mane bedugnėn. – Kodėl? – nejuokais nustebo karalius. – Dėl kompanijos aniems dviems! – atsakė jaunuolis. Tad išgerkim šią taurę už kompaniją!
***
Petras su draugais, susirinkusiais jo bute, šventė gimtadienį. Kai žmona išėjo į virtuvę ruošti karštų patiekalu, Petras ėmė guostis: – Aš jau seniai pastebėjau, jog mano žmona neturi jokio skonio. Bet štai užvakar ji apsivilko tokią pasibaisėtinai bjaurią suknelę, jog man tiesiog trūksta žodžių jai apibūdinti. Žinoma, aš neišdrįsau jai tiesiai pasakyti apie tai, bet kai ji išėjo į gatvę ir aš, pažvelgęs pro langą, pamačiau, kaip… Tuo metu į kambarį netikėtai įėjo Petro žmona. – Ir kas svarbiausia, — nė kiek nesutrikęs tęsė pasakojimą Petras, – šitą vargšą katinėlį jie rado pačioje televizijos bokšto viršūnėje… Pono Petro žmona taip ir nesuprato, kas privertė visą kompaniją taip gardžiai ir vieningai nusikvatoti. Tad pakelkime taurę už tuos vyrus, kurie visada randa išeitį iš pačių netikėčiausių situacijų!
***
Vieną gražų vakarėlį nuėjau aš į šokius, atsisėdau į kamputį ir ten apžvelgiau visus. Pamačiau aš ten mergaitę, prižadėjo man ji duoti.. Nieko blogo negalvokit, į žanduką pabučiuoti. Kai išsivedžiau ją šokti įkišau jai prie visų.. Nieko blogo negalvokit baltą rožę tarp kasų. Kai parsivedžiau namo ją, ištraukiau didelį.. Nieko blogo negalvokit sauso vyno butelį. Po to karto man stovėjo 3 dienas ir 3 naktis.. Nieko blogo negalvokit – Josios veidas pries akis.. Tad pakelkim už dideli butelį!