Norėtume, kad mūsų žodžiai būtų dideli,
Kad sielvartą sušildytų, paguostų,
Gyventi šauktų vėl be sopulio širdy
Ir ašaras nušluostytų nuo skruostų…
užuojauta
***
Išeini…
Į kitos gražesnį pasaulį –
kaip žaislas,
spindintis ir mylimas.
Kaip laužo ugnis,
kuri šildė mano geliančias rankas…
Kaip tolimas pasakų laivas, kurio nesiliausiu sapnavus…
Ir pabūsiu aš kukčiodama –
ir vėl nieko nėra…
Tik pagalvės ir lubos,
tik stalas ir knygos.
Išeini…
Bet sugrįši…
Gal rytoj, gal po daugel metų…
Sugrįši…
***
Užsidegė žvaigždė ir vėl užgęso, dangus tik žėri amžinai. Tu sušukai esu – mes esam, o aidas atkartojo kaip trumpai. (V.Aistis)
***
Mirtis skausminga ir beskausmė būna,
Gyvenimas be skausmo – niekada.
Ir jeigu toks gyvenimas sugriuvo,
Tai tik likimo, ne žmogaus, klaida.
***
Tokia skaudi ir netikėta ši mirtis.
To sopulio niekam neišmatuoti.
Gyvybės kainą žino tik mamos širdis,
Kuri nemoka imti, o tik duoti.