Mano laivelis iš beržo tošies,
Sėdi jūreiviai ten atsilošę.
Vištos irkluoja, antis vairuoja.
Mano laivelis jūrom važiuoja.
vaikiški eilėraštukai
Mus užpuolė kosuliai. Nijolė Morkūnaitė
Mus užpuolė nelauktai kosuliai didžiuliai
Kostim, čiaudom, karkaliuojam,
Verkiam ir sloguojam.
Vienas žodis – negaluojam.
Mums nereik tokių draugų,
Kosulių bei čiaudulių.
Mes su jais rimtai kovosim,
Vaistus gerti nenustosim.
Tepamato kosuliai,
Kad vaikai jiems ne draugai.
Ledo pilis. Nijolė Morkūnaitė
Žmonės kalba. Žmonės matė.
Kai Šaltukas pilį statė.
Ledo stogas. Ledo menės.
Pilį saugo besmegenis.
Menėj dega ledo žvakės.
Nuo šviesų net raibsta akys.
Apie pilį snaigės šoka.
Kyla, leidžias, kaip tik moka.
Bet klausyk, pily naujiena –
Saulė švietė visą dieną.
Pilies bokštai sumažėjo.
Menėse vanduo varvėjo.
O jau po trijų dienų
Pažiūrėt pilin graudu.
Pasidžiaugus saulute,
Ji pavirto balute.
***
Baimė. Robertas Gustatis
Štai mama labanakt linki,
Ir užgęsta žiburys…
Žengia ji tylučiais žingsniais,
Tyliai užveria duris…
Tuoj iš kampo – ten, kur stovi
Kibiras ir šepetys-
Išlenda nykštukas storas,
Blizgina tamsoj akis…
Tarp užuolaidų, už lango,
Skrenda ragana juoda,
Plaikstos vėjy paslaptingai
Didelė tamsi skara…
O ant stogo – aš prisiekiu:
Kelia puotą slibinai!
Na ir kur tas rytas dingo!?
Kada baigsis tie kerai!?
***
Balto sniego kepuraitės
Baltos sniego kepuraitės
Apdengė žalias eglaites.
Mesk, žiemuže, snaigę purią,
Padabink ir man kepurę.
Rogės skrieja nuo kalnelio
Kalėdų seniui duokim kelią.
Atveža jis pilną maišą
Dovanėlių ir ragaišių
Nesustok seneli šalti
Sniego baltus miltus malti.
Besmegenį nulipdysim,
Ir kieme jį pastatysim.
Padabinsime eglutę
Su žaisliukais ir žvakutėm.
Apie ją ratelį šoksim,
Ir dainelių daug išmoksim.