Štai, šokiai:
šoka giltinės kuprotos
Velniūkščiai dvišakėm ginkluoti,
Kurių lig Helovyno vengėm.
Ir kreivos šmėklos šlitinėja.
Nasrai jų šiepiasi bedančiai.
Moliūgai švyt ant palangių.
Išgasdins jie blogas vėles,
Ir eisime į kapus lankyt geras.
vėlinių belaukiant
Dvi akys, ieškančios šilumos. Pragaištinga žvakių liepsna.
Žvakės liepsnoje dega numestas laikas, užgimsta nemarioji amžinybė. Dvi akys, ieškojusios šilumos, praryja žvakės liepsną ir pačios miršta joje. Dabar maldauja šalčio, tačiau jau per vėlu, jau auka atiduota dvasioms. Kažkada jos svajojo degti, dabar maldauja užgesti. Jų maldos bergžsdžios, jų prašymai neišgirsti. Savo liepsnos įkaitės, kažkada norėjusios pajusti amžinybę, dabar suprato savo laikinumą, savo taip lengvai atiduotos aukos beprasmybę.
Jos žvelgia į apgaulingai plevenančią žvakės liepsną, jos laisvos, bet jų laisvė nebepriklauso joms.
***