Gūdus ir šaltas lapkritis – mėnuo, kurį senovėje žmonės vadino vėlių mėnesiu. Senoliai mokėjo paaiškinti kiekvieno gamtos objekto paskirtį. Vėjas ne šiaip sau gaudžia ir ne šiaip sau siaučia – jis padeda vėlėms judėti. Žvarbų rudenį jos sugrįžta į savo namus susišilti, susitikti su artimais žmonėmis. Ilgi vakarai ir ta jaudinanti tyla… kad vėlių šauksmas būtų išgirstas, o norai patenkinti, kad ir gyvieji, ir mirusieji galėtų ramiai gyventi viename laike, bet skirtingose erdvėse.
Šiandien dažnai tik kartą metuose, būtent per Vėlines, prasiveria amžinybės vartai, pro kuriuos pamatome daugiau, negu eilinę dieną. Tuomet žiūrime ir matome ne akimis, o širdimi. Patiriame didžiulės meilės, pagarbos, nusivylimo ar sielvarto, graudulio srautą. Prieš mirtį mes bejėgiai… bet Vėlines turime išbūti, atlaikyti, išstovėti. Ne tik šiuolaikiniam žmogui mirtis kelia baimę.
Nežinomybė visais laikais jaudino ir baugino žmogų.
***