Eilėraštis apie Vėlines

Kada regi tamsoj žvakučių jūrą
Per Vėlines-žvarbi naktis juodoji!-
Atrodo,lyg į mus staiga sužiūra
Visi,kurių netekom,apraudojom

Prieš jų akis pasijunti lyg nuogas
Su savo ydomis,klastom,pykčiu,
Skolų nebegali grąžinti žmogui,
Kuriam jau nebeliko paslapčių.

Atleiskit jūs,užbaigę žemės kelią,
Kad,rūpesčių kasdienių prislėgti,
Mes per retai aplankom šią vietelę,
Kur būname prie jūsų taip arti,

Kad tebegirdim jūsų žodžių aidą,
Kad skaitome it knygą jūs mintis…
Te užmiršimo nuosėdas išsklaido
Ši atminimo ir rimties naktis!..

Skaityti toliau

Lapkritis – Vėlinių mėnuo

Gūdus ir šaltas lapkritis – mėnuo, kurį senovėje žmonės vadino vėlių mėnesiu. Senoliai mokėjo paaiškinti kiekvieno gamtos objekto paskirtį. Vėjas ne šiaip sau gaudžia ir ne šiaip sau siaučia – jis padeda vėlėms judėti. Žvarbų rudenį jos sugrįžta į savo namus susišilti, susitikti su artimais žmonėmis. Ilgi vakarai ir ta jaudinanti tyla… kad vėlių šauksmas būtų išgirstas, o norai patenkinti, kad ir gyvieji, ir mirusieji galėtų ramiai gyventi viename laike, bet skirtingose erdvėse.

Šiandien dažnai tik kartą metuose, būtent per Vėlines, prasiveria amžinybės vartai, pro kuriuos pamatome daugiau, negu eilinę dieną. Tuomet žiūrime ir matome ne akimis, o širdimi. Patiriame didžiulės meilės, pagarbos, nusivylimo ar sielvarto, graudulio srautą. Prieš mirtį mes bejėgiai… bet Vėlines turime išbūti, atlaikyti, išstovėti. Ne tik šiuolaikiniam žmogui mirtis kelia baimę.

Nežinomybė visais laikais jaudino ir baugino žmogų.

***

Garažo vartai

Skaityti toliau