Vestuviniai sveikinimai

***

admin

Gyvenimas gali tapti našta, tačiau jeigu tą naštą dalinasi bent du žmonės,

tai gali būti ir laimės ženklu. Tad būkite laimingi ir džiaugsmas te neapleidžia Jūsų.

Tebūna namai Jūsų jaukūs ir šviesūs,
Telydi Jus meilė, ramybė, taika,
Viens kito petys prie šalies visada –
Mokėkite būti kartu.

Jei būtų gyvenime kartais sunku –
Nebokit, praeina audra su ledais,
Vėl šypsosi saulė skaisčiais spinduliais.
Tik žodis kartus kartais lieka ilgam –
Neduokit ištrūkti Jūs žodžiui piktam.

Jei vienas suklysta, te draugo ranka
Suranda jo ranką švelniai visada.
Gyvenime kliūtys visai nesvarbu,
Jei tik mokėsite būti kartu

Eikite visą gyvenimą koja kojon,
Juskite vienas kito širdies plakimą,
Meilė kaip ranka šalia.
Gyvenkite taip, kad sunkią gyvenimo valandą
Galėtumet pasakyti vienas ktam:
Ačiū, kad Tu buvai šalia!!!

Skaityti toliau

***

admin

Akis plačiai gyvenimui atvėrę

Širdies šaukimo einat vedami

Jaunystė Jums dar nuostabiausiai žėri

O ateitis svajonėse vaiski

Tebūna ji tokia, kokią svajojot

Po linažiedžiu tėviškės dangum

Te niekad juodas nerimo rytojus

Namų šventumo Jūsų nesudrums

Skaityti toliau

***

admin

Būkit laimingi vienam pasauly,

Ant vieno kelio, po viena saule

meilę branginkit, laimę apginkit

Žiedais žydėkit, žiedus auginkit.

Būkit laimingi…

Skaityti toliau

***

admin

Cirko direktorius ir žvėrių tramdytojas tiesiog apstulbino

žiūrovus savo drąsa, parodęs triukus su liūtais.
Pasibaigus programai, prie jo priėjo susižavėjusi žiūrovė ir sako:
–Nuostabu, aš tiesiog pritrenkta jūsų drąsa ir gebėjimu susivaldyti. O jūs toks nepanašus į tramdytoją: toks plonutis, liesutis…
–Čia ir yra mano sėkmės paslaptis,– nusišypsojo tramdytojas.

– Liūtai laukia, kol aš nutuksiu.
Taip bekalbant į cirko direktoriaus kabinetą uždusęs įbėga žvėrių prižiūrėtojas.
–Pone direktoriau, tigras užpuolė jūsų žmoną.
–Viešpatie,– sudejavo direktorius,– iš kur aš dabar gausiu kitą tigrą?
Pakelkime taures už tramdytojus… nebūtinai žvėrių.

Skaityti toliau

***

admin

Jaunuolis įsimylėjo neapsakomo grožio merginą. Tačiau ji buvo labai pikta ir gobši. Vieną kartą gražuolė vaikinui pasakė:
–Jeigu nori, kad aš už tavęs tekėčiau, atiduok man savo širdį.
–Mano širdis nuo šiol priklauso tau, o mano brangiausioji,– atsakė įsimylėjėlis.
–Atiduok ir savo protą,– pareikalavo gražuolė.
–Nuo to laiko, kai tave pamilau, aš netekau proto. Aš esu tikras beprotis.
–Atiduok man savo garbę.
–Tebūnie taip, kaip tu nori. Imk ir garbę.
–Dabar aš sutinku už tavęs tekėti,– ištiesė ranką gražuolė.
Jaunuolis giliai atsiduso:
–Dabar jau neįmanoma tai padaryti. Tu viską iš manęs paėmei, ką aš turėjau geriausio. Manęs jau nebėra. Aš – niekas.
O niekas negali tapti vyru.
Tad pakelkime taures už garbę, protą ir širdį,– kurių netekęs žmogus – jau nebe žmogus.

Skaityti toliau