Mielasis, kai mudu susituoksime, turėsime tris gražius vaikučius.
– Iš kur tu žinai?
– Jie dabar gyvena kaime pas mano mamą.
Pakelkime taures už būsimas atžalas!
vestuviniai tostai
***
Dzūkas ir suvalkietis buvo pakviesti į vestuves. Jų vietos už vestuvinio stalo buvo šalia ir jie ėmė kalbėti apie vestuvines dovanas jaunavedžiams.
– Aš atvežiau arbatos servizą dvylikai asmenų, – kukliai prisipažino dzūkas.
– 0 aš, – išdidžiai pareiškė suvalkietis, – atboginau arbatai pilstyti tinklelį su aštuoniasdešimt aštuoniomis skylutėmis.
Tad pakelkime taures už atneštas svečių dovanas ir jų įteikėjus!
***
Ar paprašei mano tėvelio sutikimo tuoktis?
– Paprašiau.
– 0 ką jis sakė?
– Aš paskambinau telefonu ir jis man atsakė: „Nežinau, kas čia kalba, bet aš neprieštarauju”.
Pakeliam taures už tai, kad kuo mažiau sunkumų su uošviais kiltų…
***
Susitinka du draugužiai. Vienas pradėjo skųstis nemiga ir
pasigyrė suradęs būdą, kaip ją nugalėti, nors ir ne visai sėkmingai.
-Ir kai tu gelbstiesi nuo jos?-domisi antrasis.
-Kas dvi valandas išgeriu po stiklinę vyno.
-Ir po to užmiegi?
-Neee…Bet tada linksmiau nemiegoti.
Tad pakelkime taures už tai, kad šiąnakt mums būtų linksma nemiegoti.
***
Jaunuolis įsimylėjo neapsakomo grožio merginą. Tačiau ji buvo labai pikta ir gobši. Vieną kartą gražuolė vaikinui pasakė:
–Jeigu nori, kad aš už tavęs tekėčiau, atiduok man savo širdį.
–Mano širdis nuo šiol priklauso tau, o mano brangiausioji,– atsakė įsimylėjėlis.
–Atiduok ir savo protą,– pareikalavo gražuolė.
–Nuo to laiko, kai tave pamilau, aš netekau proto. Aš esu tikras beprotis.
–Atiduok man savo garbę.
–Tebūnie taip, kaip tu nori. Imk ir garbę.
–Dabar aš sutinku už tavęs tekėti,– ištiesė ranką gražuolė.
Jaunuolis giliai atsiduso:
–Dabar jau neįmanoma tai padaryti. Tu viską iš manęs paėmei, ką aš turėjau geriausio. Manęs jau nebėra. Aš – niekas.
O niekas negali tapti vyru.
Tad pakelkime taures už garbę, protą ir širdį,– kurių netekęs žmogus – jau nebe žmogus.