Vienas žmogus turėjo gražią, bet lengvabūdę žmoną. Paskalos pasiekė net miesto merą. Jis pasišaukė tos moters vyrą
ir ėmė kamantinėti:
–Kaip tu gali gyventi su tokia pasileidusia moterimi ir ją mylėti? Išvyti ją reikia.
–Ji visais atžvilgiais nuostabi moteris. Kaip aš galiu jos nemylėti, jeigu ją myli visi miesto vyrai?
Pakelkime taures už nuostabias žmonas ir tas moteris, kurias visi myli.
vestuvinis tostas
***
Cirko direktorius ir žvėrių tramdytojas tiesiog apstulbino
žiūrovus savo drąsa, parodęs triukus su liūtais.
Pasibaigus programai, prie jo priėjo susižavėjusi žiūrovė ir sako:
–Nuostabu, aš tiesiog pritrenkta jūsų drąsa ir gebėjimu susivaldyti. O jūs toks nepanašus į tramdytoją: toks plonutis, liesutis…
–Čia ir yra mano sėkmės paslaptis,– nusišypsojo tramdytojas.
– Liūtai laukia, kol aš nutuksiu.
Taip bekalbant į cirko direktoriaus kabinetą uždusęs įbėga žvėrių prižiūrėtojas.
–Pone direktoriau, tigras užpuolė jūsų žmoną.
–Viešpatie,– sudejavo direktorius,– iš kur aš dabar gausiu kitą tigrą?
Pakelkime taures už tramdytojus… nebūtinai žvėrių.
***
Jaunuolis įsimylėjo neapsakomo grožio merginą. Tačiau ji buvo labai pikta ir gobši. Vieną kartą gražuolė vaikinui pasakė:
–Jeigu nori, kad aš už tavęs tekėčiau, atiduok man savo širdį.
–Mano širdis nuo šiol priklauso tau, o mano brangiausioji,– atsakė įsimylėjėlis.
–Atiduok ir savo protą,– pareikalavo gražuolė.
–Nuo to laiko, kai tave pamilau, aš netekau proto. Aš esu tikras beprotis.
–Atiduok man savo garbę.
–Tebūnie taip, kaip tu nori. Imk ir garbę.
–Dabar aš sutinku už tavęs tekėti,– ištiesė ranką gražuolė.
Jaunuolis giliai atsiduso:
–Dabar jau neįmanoma tai padaryti. Tu viską iš manęs paėmei, ką aš turėjau geriausio. Manęs jau nebėra. Aš – niekas.
O niekas negali tapti vyru.
Tad pakelkime taures už garbę, protą ir širdį,– kurių netekęs žmogus – jau nebe žmogus.