Vėlinių eilės

Veliniu eiles ir zodziai

***
„Mes bejėgiai prieš mirtį, bet ji per silpna sunaikinti prisiminimus ir paliktą šviesą, nes „juk šviesa nemiršta – pasilieka žolėj, žiede ir vaiko akyse…“ Justinas Marcinkevičius, poetas

***
Ir aš išeisiu.
Ir paukščiai toliau giedos,
ir liks mano sodas, ir žalias medis,
ir baltas šulinys.

Kas vakarą dangus bus mėlynas ir minkštas,
ir varpinėje skambins varpais,
kaip visuomet skambindavo.

Ir tie numirs, kurie mane mylėjo,
ir žmonės jau bus nebepažįstami,
ir žydinčio sodo kampe prie nubaltintos sienos
slapstysis nuliūdusi vieniša mano dvasia.

Ir aš išeisiu, ir liksiu be namų,
be žalio medžio prie balto šulinio,
be mėlyno minkšto dangaus…
Ir paukščiai toliau giedos.

Chuanas Ramonas Chimenesas „Paskutinė kelionė”

***
Pabūkim apgaubti rimties,
Kartodami maldos žodžius žvakių mirgėjime.
Pajuskime artumą gyvasties ir netekties.
Visi visi, kol dar anapus neišėjome…

***
Tarp šiapus ir anapus juodai balta riba,
Keista nežinomybė, skausminga tuštuma
Ir slegiantis žinojimas: kitaip jau nebebus…
Tik Vėlinių alsavime mintis liepsna sujungs…

***
Tyla, privertusi tylėti
Tuos, kurie dar čia.
Ir tuos, kurių tarp mūsų nebėra.
Tai Vėlinių dvasia…
Žvakutės tamsoje,
Šiluma, žmonių širdyse
Dabar vėl tyla,
Kai aplinkui sklando Vėlinių dvasia…
Ir nieko nebeliko, nieko…
Keli jausmai, gal ašra veide…
Mes vėl visi kartu, bent mintyse
Kai vis dar aplink Vėlinių dvasia…

***

Konfidencialus dokumentų naikinimas

Skaityti toliau

Ko nederėtų daryti per Vėlines

Su Vėlinėmis yra susiję nemažai įsitikinimų, kurie močiučių pasakojimuose išsaugoti iki šių dienų. Vėlinių naktį visoje Lietuvoje buvo draudžiama pilti laukan vandenį ar šiukšles, kad netyčia neužgautum aplink namus vaikščiojančių vėlių.

Vėlinės – blogas metas vykti į kelionę, nepatariama palikti gyvulių laukuose. Klaidžiojančios vėlės gali ir vieniems, ir kitiems pakenkti.

Ne tik Lietuvoje, bet ir kitose Europos šalyse buvo paprotys per Vėlines pjauti aviną ar ožį, o jų mėsą išdalinti vargdieniams. Tai ritualinė padėka mirusiesiems už jų globą tais metais.

Skaityti toliau

Vėlinės šiomis dienomis. Mintys.

Tai šventė, kuri yra svarbi mums, bet joje ne mes esame aktyvioji pusė. Mes turime atlaikyti Vėlines, o tai yra nelengva. Juk iš tikrųjų Vėlinės yra didžiulė atodanga, mirusiųjų tėvų ir protėvių išžengimas mūsopi. Prasiveria amžinybės vartai ir pro juos darsyk pamatome, patiriame didžiulės meilės srautą prieš kurį turime išstovėti, išbūti, degiodami žvakutes ar užsiiminėdami kapų puošyba – iš esmės beprasmiškais dalykais, bet jie savo smulkmeniškumu mums leidžia atsilaikyti prieš graudų ir beprotiškai stiprų pojūtį – Jie mus tebemyli, tokius, kokie mes esame, kiekvieną sunkesnę savo gyvenimo akimirką patiriame mirusiųjų pagalbą, paramą, jie yra, ir jų buvimas realus, kaip ir gyvųjų dalyvavimas. Gyvųjų ir mirusiųjų bendrijos sudaro tarsi galingą dvipolę vienybę. Vieni čia, kiti ten. Bet siejami meilės ir abipusių gestų.
Pasak tautosakos, vėlėms čionai atkakus judėti padeda vėjas, dėl to kiekvienos vėlinės yra vėjuotos. Gamta šiomis dienomis jungiasi prie mūsų, siųsdama savo linkėjimus vėlėms, siųsdama vėją.

Skaityti toliau

Visų Šventųjų šventimas namuose XVIa.

Visų Šventųjų šventimą namuose aprašo M.Strijkovskis XVI a. Spalio pabaigoje susirenka žmonės į vienus namus (suaugę ir vaikai). Stalą apdeda šienu, jį užtiesia staltiese, padeda kelis didelius kepalus duonos ir ant stalo kampų pastato ąsočius alaus. Po to dar atneša kito maisto ir aukoja su tam tikromis dievui Žemininkui. Sakoma:
Tau, o Žemininkai, mūsų Dieve, aukojame ir dėkojame,
Kad mus praėjusiais metais sveikus ir visko pertekusius užlaikei,
Javų ir viso gero davei, nuo ugnies, geležies, ligų
Ir visų mūsų priešų apsaugojai.
Keli grūdai, alaus lašai ir kt. aukojama į židinio ugnį, nuliejama ant žemės arba į kambario kampus, sakoma:
Tau, o Žemininkai, mūsų Dieve,
Teikis priimti mūsų auką
Ir maloningai valgyti mūsų valgius.

Skaityti toliau

Naktį vėlės eina melstis

Žemaičiai tikėjo, kad Visų Šventųjų naktį, tuoj po pirmųjų gaidžių, visos vėlės yra paleidžiamos iš skaistyklos ir jau nebekenčia kančių. Tada jos takais takeliais traukia į bažnyčią melstis arba eina į savo namus aplankyti gyvųjų. Prie šventųjų rūpintojėlių reikia uždegti žvakes, kad vėlės galėtų pasimelsti.

Skaityti toliau