Ji mylėjo sniegą. Jis jo nekentė. Ji vis dar tikėjo pasakomis. Jis buvo pesimistas. Ji dievino dangų.
Jis sakė, jog tai banalu. Ji nuolat šypsojosi. Jis tai laikė navumu. Jai patikdavo sedėti naktį ant stogo ir žvelgti į žvaigždes. Jis mieliau žiūrėjo į tele ekraną. Jis jai buvo viskas. Ji jam paprasta lėlė. Ji manė, jog jis yra tas kurio jai reikia. Jis laikė ją maža mergaite. Ji liūdėjo. Jis ironiškai šypsojos.
Ji verkė. Jis tylėjo. Ji pavargo, panoro pasikeisti. Jis manė, kad ji tam per silpna. Ji kentėjo. Jis į tai nekreipė dėmesio. Ji vis tolo nuo jo. Jis to nematė. Ji beveik užmiršo jo vardą. Jis vis dažniau ir dažniau galvodavo apie ją. Ji pasikeitė. Ji pamiršo šaltą baltą sniegą. Ji nebesėdi naktim ant stogo ir nesvajoja, nes jis sakydavo, jog tai vaikiška. Ji nebežiūri į tą nuostabų žydrą dangų, nes jis dabar bespalvis. Ji nustojo juoktis. Ji tapo tokia, kokios norėjo jis. Bet jis pasigedo tos mažos mergaitės su spindinčia šypsena ir žydinčiomis akimis. Ji žiūrėjo į jį bejausmiu žvilgsniu. Jis suprato, kad ji jam pati ir vienintelė svarbiausia. Jis norėtų ją susigrąžinti. Bet ji nebetiki meile!…
zodziai susipykus
***
Viena Naktį Mėnulis Paklausė : – Jei Jis Verčia Tave Verkti, Kodėl Jo Nepalieki? Aš Atsakiau : – Mėnuli, O Tu Kada nors Paliktum Savo Dangų ?
***
Nesigailėk manęs, nereikia… Juk ir pavasaris nesigaili žiemos… Potvynis nuneša ledus ir ateina pavasaris. Baltai, baltai sužydi ievos ir žiema pamirštama. Jos niekas nesigaili…
***
Nekenčiu, kaip kalbi su manim, kaip nešioji plaukus.
Nekenčiu kaip vairuoji mašiną, kaip spoksai į mane.
Nekenčiu tavo kvailų kareivio batų, kaip skaitai mano mintis.
Nekenčiu to taip, kad slepiuosi po eilėraščiu.
nekenčiu, kad tu visad teisus, nekenčiu kai meluoji.
nekenčiu kai verti mane juoktis ir labiausiai nekenčiu ašarų.
Nekenčiu, kad nepaisai manęs.
Nekenčiu, kad neskambini.
Bet labiausiai nekenčiu to, kad neįstengiu tavęs nekęsti.
Nė trupučio, nė visų mažiausiai…
***
***
Tik tu nepyk !
Aš dar ir šiandien daug kartų klystu
O paskui kenčiu.
Tai vis todėl, kad tau buvau lyg šventė,
Nors suteikiau Tau begales kančių
Tik tu nepyk,
Atleisk už blogį,
Kurį gyvendamas netyčia padariau
… Tavoj saulėkaitoj prisirpo mano uogos,
ir sirpsta jų kas dieną vis daugiau.
Tai mintys
– Tu gi jas pasėjai
Tai darbas
– Tu jį auginai.
Aš tuos daigus nešiau per šimtą vėjų,
Užauginau jau nebe Tau vienai
Ir Tu džiaugies
Matau kaip šypsais pro ašaras… pro ašaras mielai.
Nereikia, kad širdis iš skausmo plyštų,
O gal iš džiaugsmo …
Aš čia pat, šalia …
Tik tu nepyk .