Yra vienatvė, kai lieki be draugo
Kurio tau niekas, niekas neatstos,
Ir medis verkia vieškeliu, kur saugo
Atsiminimus draugystės paprastos.
Tačiau yra baisi vienatvė dviese,
Kuri palaužia kaip liga sunki
Kai savo džiaugsmo valandėlę šviesią
Tik abejingą žvilgsnį sutinki.
Kai tavo skundo liūdesy negirdi
Nemato sielos prislėgtos ledais
Žmogus, kuriam paskyrei visą širdį,
Kurį rinkais iš tūkstančio kadais!
***