Uždekime žvakes ir tyliai prisilieskim
Prie Švento Kūčių stalo vakare.
Be pykčio, be skriaudos
Su tyluma susėskim
Ir taip kaskart, kasdien ir visados.
Tesklinda šiluma
Ir į kasdienę būtį
Ateidami visi – savi ir svetimi,
Uždekime širdy po šventinę žvakutę,
Pasidalindami šviesa ir ugnimi.
Buvo kartą stebuklinga obelis…
Atėjo prie tos obels senute su lazdele, įsmeigė lazdą į žemę ir sako:
-Obelie, sužydėk tiek žiedų, kiek aš kartų per gyvenimą nusidėjau.
Ir obelis pražysta dviejais žiedais.
Kitą dieną prie obels ateina p0 metų moteris ir sako:
-Obelie, pražysk tiek žiedų, kiek aš kartų per gyvenimą nusidėjau.
Ir pradeda žydėti viena obels šaka.
Sekančia dieną prie obels ateina ąū metų mergina ir sako:
-Obelie, pražysk tiek žiedų, kiek aš kartų per gyvenimą nusidėjau.
Ir pradeda žydėti visa obelis ir visos aplinkinės pievos, net senutės palikta lazda sužaliuoja…
Tad išgerkim už merginas, kurios puošia mūsų pasaulį!!