Vėlyva meilė skaudina krūtinę… Dažnai apkartęs jos svaigus medus, dažnai jau ji trumpa ir paskutinė- o lauki, trokšti jos jaunatviškai godus. gaivina ji, šviežia žole padvelkus, ir net – pirmos – lakštingalą girdi…. Bet židiny ne tokios degios malkos ir nerimas – kaip kirmėlė širdy, kad meilės tai delčia, kad pilnatis pralaimi… Ta nuojauta – per dieną ir pernakt…. Gal tai ne meilė jau, o deginanti baimė jos, paskutinės, amžinai netekt…..
***